BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mūsų klubo naujienose - interviu su ekstremaliai keliaujančiais baikeriais.

2011-03-27 parašė Blasfemuellytė

Tikriausiai kaltinate “Mc Žydrųjų Erelių” puslapį neveiklumu, kiekvieną dieną tikėdamiesi sulaukti naujos istorijos? Taip jums ir reikia! Kadangi klubas per anksti pradėjo ruoštis žiemos sezonui, kol kas naujienų neturime, tačiau kviečiame paskaityti visiškai šviežią praeitų metų interviu su „Tamsusis šešuro angelas” MCCXXII baikerių klubo nariais apie kelionių įspudžius!

Gero artėjančio sezono!

Kalbiname „Tamsusis šešuro angelas” MCCXXII baikerių klubo narius: Pūkelį, Birbynę ir Mauglį, kurie palikę kasdieninę rutiną išsiruošė į kupiną įspūdžių ir nuotykių kelionę į šalį, į kurią retas lietuvis ir net gi ne baikeris retai drįsta įžengti - Lenkiją.

Kelionėmis klubo nariai domėjosi jau senai - štai Mauglis, žymus Lietuvos verslininkas, gaminantis papuošalus iš ąžuolo drevių prisiminė: „Pirmoji kelionė buvo su tėveliais į Baltarusiją. Gabenome virtą maistą baltarusiam, kurie jo neturėjo, mainais į ketines keptuves, kurių neturėjome mes. Šios kelionės paliko didžiulį įspūdi - eilės pasienyje, kur išmokau visus vairuotojus aplošti žaidžiant „durnių”, spiečiai baltarusiškų musių (beje, jos gerokai didesnės nei lietuviškosios ir smarkiau dūzgia) ir kiti pavojai manęs neatgrasė. Priešingai - pirmą kartą pajutau tikrų kelionių aistrą. Tėveliui įsidarbinus pasienyje, jis man leisdavo pašaudyti į kontrabandininkus, taigi su užsieniečiais taip pat neturiu jokių problemų bendraujant.”

Maugliui paantrina ir Pūkelis, irgi itin sėkmingas Lietuvos elito atstovas. „Iš tiesų, mano kelionių aistra taip pat prasidėjo galima sakyti, tada, kai baigiau į vystyklus šlapintis - 23. Nuvykome su šeima į užupį, na tai buvo atsitiktinumas, tiesiog mano senelė vairavusi mažiną nebuvo pasiėmusi akinių, todėl ir netyčia kirtome žalią veją, o sustojome jau užupyje. Tie įspūdžiai, kai atsiduri svečioje šalyje mane tikrai sužavėjo. Vėliau dažnai keliaudavome po Europą, labiausiai patiko Panevėžys ir Nemenčinė.

Kodėl vyrai rinkosi motociklais, o ne kitą, gerokai patogesnį būdą - ekskursijas ar skrydį privačiu lėktuvu,juk jie gali tai sau leisti? Šį kartą atsako Birbynė - garsiosios lietuvių kosmetikos įmonės „Kanifolijos burtai”, kuri gamina geriausius parfumerijos produktus iš kiaulpienių, savininkas: „Motociklais važinėjame jau senai, nuo tada kai sukūrėme šį klubą - po pusmečio bus jau beveik metai. Patys juos pirkome, patys juos tvarkome - poliruojame išmetimo vamzdžius, blizginame baką ir mokame prisipūsti oro. Mechanikus samdomės patys, be jokių ten įdarbinimo agentūrų.

Šiais galingais “Harley Davidson” motociklais keliautojai išsiruošė į kelionę

Net klubo ženklus, kuriuos matote ant liemenės beveik prisisiuvau pats! Jokia kita transporto priemonė nesuteikia tokio paprasto judėjimo džiaugsmo. Mes galvojame ne vien apie save. Paminėjote lėktuvą - taip bet ar skrisdamas aš keliu džiaugsmą kitiems? Juk ne? O štai važiuodamas suteikiu progą kiekvienam pasigėrėti savo drakonu ant ratų. Ne be reikalo savajį motociklą taip nublizginau, draugai net vadina jį “katino k” - čia jį nutraukia Pūkelis - “Na manau, visi puikiai supranta, kad vyrai auga iš berniukų, o kai užauga turi įrodyti kad yra vyrai. Todėl mes šią kelionę laikome ir kelione į save, į tikrajį pažinimą. Specialia šiai kelionei aš pardaviau savo Ferrari - tikrai apsimokėjo, yra teisybės rytų išmintyje, gavau gerokai daugiau nei buvau mokėjęs už šį skendusį automobilį. 3 draugai, na gerai, partneriai versle, su motociklais - ar gali būti kas nors vyriškiau? Net mūsų žmonos nevažiuoja su mumis, jos bus limuzine, kuris seks mums iš paskos.”

Kas labiausiai įsiminė iš kelionės, paklausėme baikerių? „Na,” - susimasto Birbynė - „Gal pirmiausia žmonės. Vargani žmonės, vairuojantys varganas mašinas. Nuo pat Varšuvos nematėme naujesnio modelio nei 2011 metų. Paliko įspūdį ir kainos, kurias mokėjome už remontą. Pūkelis prakirto padangą, todėl už variklio pakeitimą turėjo sumokėti gan apvalią sumą.”

Susidomėję lietuvių ekspedicija, prie jų ne kartą pasmalsauti privažiavo ir vietiniai Lenkijos baikeriai.

Kaip atrodė įprasta kelionės diena ir kiek laiko truko išvyka? „Išvykome pirmadienį, grįžome, berods ketvirtadienį. Patikrinti savo ištvermę, manau tikrai tiek laiko užtenka. Ne kartą įsitikinome kad galime pasitikėti vienas kitu - pavyzdžiui kai Birbynė persivalgė grįžtant į Lietuvą, leidau jam statyti motociklą į mano techninės pagalbos automobilį - mat jo vairuotojas berods pasiklydo kažkur prie Katovicų, ir būtų reikėję laukti ne penkias minutes ir ne dešimt.” - Pasakoja Pūkelis - „Įprasta diena atrodydavo taip - keldavomės anksti ryte, dar prieš pietus, ir stengdavomės prasukti kuo daugiau kilometrų - mūsų rekordas 125 per vieną dieną. Stabteldavome susipažinti su vietiniais žmonėmis, na ir tuo pačiu apžiūrėti mūsų motociklus autorizuotuose Harley Davidson salonuose. Gerai, kad Lenkijoje jų daug ir meistrai turi kalnus originalių dalių. Tai tikrai palengvino mūsų kelionę. Vakarais nusprendėme kaip tikri keliauninkai nebesinuomoti Ritz viešbučių, o naudotis įprastu superliuksu. Pasakysiu jums - tai tikrai vargina.

Milžiniški Lenkijos atstumai, siaubingai pavojingi greitkeliai - tai tik dalis išbandymų kuriuos teko patirti. Maugliui kartą net grėsė mirtinas pavojus - antradienį užsikimšo jo „harlėjaus” išmetimo vamzdis, ir motociklas ėmė „nebetraukti”. Gerai, kad techninės pagalbos mašina važiavo šalia, kitaip būtų reikėję motociklą palikti. O dabar Mauglis paprasčiausiai išsinuomavo gerą „leksusą” Suvalkuose ir ramiai keliavo toliau.”

Įprastas ženklas Lenkijoje, reglamentuojantis baikerių eismą: ne daugiau penki motociklai vienoje juostoje, būtinas galvos apdanglas barzdotiems bei mašinų, kurias leidžiama aplenkti, tipas.

Ar baikeriams patiko jų kelionė ar išdrįstų pakartoti dar kartą? „Be jokios abejonės!” vos ne akapella sušunka vyrai “Lenkija amžinai liks mūsų širdyje! Šiuo metu jau imame svajoti ir apie dar didesnes keliones, galbūt į Latviją, ar net bandyti pasiekti Estiją.. tačiau dar neturime tam gero pasiruošimo, bei nesame įsigiję nuosavybės Rygoje, todėl važiuoti į visiškai nežinomą šalį mums dar baisoka. Tačiau, galbūt kitamet planuosime išvyką su visu savo klubu!”

Nuotrauka iš asmeninio Pūkelio albumo.

Rodyk draugams

Perversmas Kaune 2. Pirmasis kraujas.

2010-02-01 parašė Blasfemuellytė

Trumpam leiskime Štyriui pažiūrėti į akis balstančiam Davidoff’ui ir grįžkime prie Le Rojaus, kuris lygiai taip pat, tik šiek tiek kitaip želgė į Krąsių Dedį, kairėje laikantį pistoletą Beretta, perlamutru blizgančia rankena ir užtaisytą kulkomis padengtomis akivaizdžiai mirtinu Baltijos gintaru su fosforu ir inkliuzais.

Šimtai minčių sukosi Le Rojaus galvoje. Sakoma, kad mirtinam pavojui esant, prieš akis prabėga visas gyvenimas - panašiai vyko ir dabar, tik jis įdomesnius momentus peržiūrėdavo dukart, ar bent jau sulėtindavo. Tuo pat metu, ranka iš lėto slydo link galinės kišenės.

- Aš.. Aš jau supratau kas tu anksčiau, galėjau tai įtarti jau pačią pirmą dieną, kai tau atėjus į darbą, pas mus viešėjęs prokuroras pasisiskundė, kad jo manymu mūsų kavos pupelės dvelkia mėšlu! Tai padarei tu! - pabandė užkalbėti dantis ir jų plombas Le Rojus, bandydamas išlošti laiko.

- Taip! - Atsakė Krąsius ir demoniškai nusijuokė, balsu, panašiu į pernokusio banano žievės čiužėjima nedidelio kivio paviršiumi. - Le Rojau Kapuleti, tu man visada buvai niekinga rakštis, tu buvai mano įplėšimas idealiame Armani švarke!

Jis kilstelėjo ranką aukščiau ir kruopščiai nusitaikė Kapulečiui tarp akies ir antakio. Pirštas ėmė leistis ant gaiduko, kuris buvo iš tikrųju gaidelio formos…

Staiga atsilapojo durys už Krąsiaus nugaros ir su trenksmu, kurį tegali sukelti vidutinis suaugęs begemotas poravimosi metu, arba pasienietis, tykantis pasaloje kontrabandininkų, į kabinetą įsiveržė garsioji Rokiškio manekenė Leilani Frost, kuria Le Rojus tarėsi atsikratęs savivaldybės dangoraižio pirmame aukšte.

- Hey, Le Rojėlyčyčiuk, brangiausiais, kur mano lūpdažis kur tau buvau… - Leilani nutilo, akys suaplvalėjo, pamačius Krąsių Dedį. Ji pamatė pistoletą ir akys suelipsiškėjo. Tada ji atpažino Krąsių, ir akys tapo kvadratinėmis.

Tuo pat metu Krąsius sureagavo ir sukdamasis iššovė, kulka nuskriejo palubėn, kliudydama Algirdo Mykolo portretą, nutapytą neįgalaus vaiko, tačiau su Algirdo žmonos parašu. Le Rojus, lyg draugovininkas, slėpdamasis nuo chuliganų, puolė žemyn po stalu, galų gale pasiekė galinę kišenę ir išsitraukė mobilų telefoną (čia ryšys jau veikė), tada sąlyginai greit susirado Štyriaus numeri, nusikeikęs kad jo pravardė neprasideda “a” raide. Tada taip mikliai, kad net pranoktų žemesnių klasių Japonijos moksleivį, sumaigė SMS “Nu, sweikas. Zhek yra dela. Chia sawiwaldybej bishki uzhstrigau. Krąsius grįzho ir pajeme” Jis trumpam susimąstė ar “paėmė” rašosi su “ė” ar su “j”, bet nusprendė palikti taip kaip girdisi, tada rašė toliau “..waldzhia. Davai atvaryk”. Tada vėl pagalvojo, kad gal žodžių pasirinkimas ne visai tinkamas ir gal reikėtų iterpti “:)” šypsenėlę, bet tada jo apmąstymus nutraukė Leilani klyksmas, nuaidėjęs lyg babuino patinėlio šauksmas aptikus beždžionių tiltą.

Kapuletis paspaudė “send”, pažvelgė per stalo viršų ir pamatė, jog Krąsius laiko pagavęs įžymiają manekenę už rankos, o kita nusitaikęs ginklu į jo pusę.

- Išlįsk, tu niekše! - griausmingai sušuko Krąsius, nuo lubu pabiro tinkas ir nuo sienų blogai prisuktos gipso plokštės. - Išlysk, arba pribaigsiu šią.. šią.. žavią damą, net nepaėmęs iš jos autografo!

Tuo pat metu pro duris įgriuvo dar pora žmonių, nešinų liugeriais ir šmaiseriais, šaukdami “Valio ketvirtajam reichui!”, Kapuletis visai nenustebo atpažinęs linksmąjį Kauno radikalą Šustrauską, ir nesenai iš Volgogrado į Kauną sugrįžusi ekstremistą Murzoną, dėvintį žydrąją beretę ir raudoną tvarkdario raištį ant rankos. Šie neatrodė nustebę veiksmu kabinete ir atidavė pagarbą Krąsiui.

“Ir šitie kedofilai”, šmėstelėjo mintis Le Rojaus galvoje. Jis suprato, kad vien kumščiu šios ginkluotos trijulės neįveiks, teks veikti galva. Apsidairęs aplink jis rado tai ko ieškojo - nedideles dureles po stalu, kurios buvo kiekvieno Kauno savivaldybės nario kabinete, tam kad valdininkas galėtų pabėgti nuo netikėtai atėjusių interesantų ar nuo žmonos mojuojančios kočėlu, ar dar blogiau - mikseriu ir klykiančios “Tuoj aš tau bl** išplaksiu kiaušus!”. Pasinaudojęs galva, Kapuletis užsistatė pora guzų, tačiau atšovė skląstį ir nėrė į tamsius Kauno požemius, kurie prasidėjo dar Karmėlavos prieigose, o jų atšakos driekėsi iki savivaldybės pastato stogo.

Krąsius Dedys nuleido ginklą. Jo bendražygiai dar kartą atsaliutavo jam, jis jiems.

Šlovė ketvirtajam reichui, mirtis pedofilams! Išveskit ją iš čia! - Krąsius mostelėjo į Leilani, sudribusią lyg makrofleksas, paskleistas nevykusio statybininko siekiant nuslėpti pamatų defektus. - Tegul jis bėga. Mes jį pričiupsim anskčiau ar vėliau. Dabar turim neatidėliotinų darbų. Kaunas šiandien mūsų! Ryt visa Lietuva!

Jis švelniai papurtė Leilani.

- Ėėėėė… Klausykite, panele, gal visgi galima būtų gauti jūsų autografą?

Rodyk draugams

Ramybė prieš audrą

2010-01-29 parašė Blasfemuellytė

Girgždindamas sunkius ilgaaulius kaubojiškus batus Štyrius palengva lipo laiptais. Antrajame klubhauzo aukšte buvo tuščia ir tylu. Ant nedidelės scenos, su striptizo stulpu per vidurį, išdavikiškai gulėjo raudonos moteriškos kelnaitės; ant vieno iš šviestuvų baikeris pastebėjo kabančią tokios pat spalvos liemenėlę. Apie čia vakar siautusias linksmybes taip pat bylojo gausybė butelių šukių ant grindų, du kažkieno išspjauti kruvini krūminiai dantys ir riebi vėmalų bala, kurios viduryje išdidžiai pūpsojo apvirškinta kepta briedžio lūpa. „Meksikietiški barščiai“ – pagalvojo Štyrius.

Smailianosio bato priekiu jis perbraukė kelias pirmutines laiptų pakopas, nužerdamas butelių duženas į šalį, ir patraukė viršun į trečiajį aukštą. Kopdamas laiptais jis pastebėjo prie vieno pado prilipusią „Jack Daniels“ etiketę, o prie kito – prašmatnų „Pagirių vyno“ logotipą. Atšiaurus ir grėsmingas baikeris akimirkai susigraudino ir akyse ėmė tvenktis ašaros.

Štyriaus atmintyje iškilo jo laukinės paauglystės vaizdai: pirmoji cigaretė, pirmasis bučinys, pirmosios muštynės su forsais ir pirmasis apsinuodijimas alkoholiu iki komos būsenos kažkur Santakos brūzgynuose ties Kauno pilimi. Įdomiausia, kad visa tai įvyko per vieną dieną. (galbūt prie šio rinkinuko reikėtų priskaičiuoti ir prarastą nekaltybę, bet dėl to Štyrius nebuvo tikras).

Anuomet jis, drovus šešiolikmetis, Muzikinio teatro sodelyje vykusio „Nahash“ koncerto bei ugnies fakyrų šou, skirto Romui Kalantai atminti, metu susipažino su jauna Kauno metalistų šutve, gėrusia alų ant suoliukų sodelio gilumoje. Iki tol nė lašo alaus burnoje neturėjęs vaikinas netrukus su naujaisiais draugais jau kulniavo į artimiausią alkoholio skyrių. Nieko nesuprasdamas apie alkoholinius gėrimus, bet jokiu būdu nenorėdamas pasirodyti neišmanėlis, jis stvėrė patį pirmą po ranka pasitaikiusį butelį. „Pagirių vynas“ - perskaitė. Tinka. Dar prigriebė prezervatyvų pakelį ir baronkų. (viena daili šutvės gotė jam pamerkė akį, taigi buvo galima kažko tikėtis). Nepraėjus nei pusvalandžiui ir galutinai sutemus, „naujai iškeptas“ neformalas jau girtas gulėjo ant drėgnos Miesto sodo žolės, delnuose spausdamas nepažįstamos merginos krūtis, burnoje jausdamas tabako, pigaus vyno ir moteriškų kvepalų skonį. Nemažiau už jį apgirtusi moteriška būtybė, nubėgusiu makiažu, sunkiai apversdama liežuvį jam į ausį prisipažino meilėje ir šlapiai atsirūgo. Štyriui pasirodė, kad jis pateko į rojų.

Tiesa, iki tol šio paauglio niekas nevadino Štyriumi, jo tikrasis vardas buvo Romualdas. Štyriaus pravardę (o kartu ir didžiulį randą per visą veidą) jis gavo būtent tą šiltą gegužės naktį.

Pasibaigus koncertui ir žmonėms ėmus skirstytis, į Miesto sodą įsisuko gauja treninguotų asocialų (tais laikais vadintų forsais). Kaip 8-ajame dešimtyje milicininkai iš šios vietos vaikydavo hipius, taip XXI amžiaus pradžioje savo buką neapykantą neformalams čia ateidavo reikšti forsai – tamsiose Senamiesčio ir Centro tarpuvartėse užaugusi chuliganų karta, namuose nemačiusi nieko kita tik skurdą, alkoholikus tėvus ir Švarcnegerio plakatą ant spintos durų.

Romualdas tada buvo per daug girtas, kad pats atsimintų kaip viskas vyko, tačiau legendos bylojo, kad pamatę forsus, visi naujieji jo draugeliai išsilakstė, o jaunasis Romeo (taip jį tąvakar meiliai vadino jo nauja mylimoji) su savo Džiuljeta buvo per daug paskendę jausmų pasaulyje, tad liko glamžytis ant žolės. Štyrius lyg per miglą prisiminė, kaip gavo spyrį į šoną ir pakėlęs galvą pamatė priešais stovintį stambų chuliganą su dideliu koviniu peiliu rankoje. Nelabai suvokdamas, kas vyksta, bet būdamas gerų manierų, Romualdas nepažįstamajam mandagiai ištiesė baronką ir pasiūlė atsikąsti. Čia filmas kažkodėl nutrūko.

Prabudo jis krečiamas šalčio ir pagirių kažkur krūmuose prie Neries. Švito, virš upės kilo rūkas, o tolumoje girdėjosi Katedros varpo dūžiai. Mušė penktą valandą ryto. Jaunojo neformalo drabužiai buvo sulipę nuo sukrešėjusio kraujo, o įstrižai per visą veidą jis jautė dilgčiojančią pjautinę žaizdą. Staiga suprato, kad tvirtai suspaustame kumštyje gniaužia kruviną peilį. Pakėlė galvą ir apsidairė. Šalia jo puslankiu buvo sustoję vakarykščiai sugėrovai užtinusiais veidais. Tarp jų buvo ir „Džiuljeta“, susisupusi į kažkurio iš bernų paskolintą odinę striukę. Brėkštančios dienos pilkšvoje prietemoje ji atrodė klaikiai. Romualdas norėjo pasakyti „labas rytas“, o galbūt „hail satan“, tačiau tik apsivėmė ir vėl prarado sąmonę.

Jau kitą dieną po Kauną ėmė sklisti gandas apie kažkokį metalistą, „paštyrinusį“ forsą iš jo paties atimtu peiliu. Apie tai kalbėjo visa „Galera“, ūžė „B.O.‘škė“, klegėjo „Sufleris“ ir spygavo „Būdkė“. Vos per vieną dieną iš niekam nežinomo drovaus vaikinuko Romualdas visų Kauno neformalų akyse virto bebaimiu Štyriumi.

Iš paauglystės prisiminimų į realybę Štyrių grąžino keistas garsas, sklindantis iš viršaus. Staiga jis prisiminė, ką turįs padaryti, ir tęsė kopimą laiptais aukštyn. Ties trečiuoju aukštu jį pasitiko uždarytos durys ir užrašas, skelbiantis „Entrance for MC club members only“. Štyrius užtikrintai žengė į vidų.

Šiame aukšte, kur kadaise buvo biliardo stalų salė, dabar stovėjo išrikiuoti ištaigingi žvilgantys čioperiai. Štyrius apstulbo ir akimirką mėgino suvokti, kaip jie čia pateko. Tačiau tada prisiminė prie klubhauzo įėjimo esantį liftą, kurį lig šiol manė esant tik neveikiančiu fasado akcentu. Pasirodo, jis veikė. Štyrius šyptelėjo. Jam patiko toks išradingumas. Iš tiesų, koks gi gali būti baikerių klubhauzas, jei į jį negali patekti motociklu?

Tačiau ir šiame aukšte Štyrius nerado, ko ieškojęs. Todėl patraukė dar aukščiau, į mansardą. Lipdamas laiptais jis dar sykį išgirdo tą patį keistą garsą.

Ant masyvių šarvuotų ketvirtojo aukšto durų nebuvo jokio užrašo. Tačiau nesunkiai buvo galima suprasti už jų esant VIP‘ines patalpas. Paslaptingasis mafijos boso kabinetas?.. Štyriaus veido išraiška išdavė jo niekuomet anksčiau čia nebuvus, tačiau nė akimirkos nestabtelėjęs jas stumtelėjo ir pažvelgė į vidų.

Tai buvo pailga tamsi patalpa, ant kurios grindų buvo patiestas didžiulis baltojo lokio kailis, pakraščiuose stovėjo prabangūs odiniai minkštasuoliai, minibaras, ant vienos sienos kabėjo milžiniškas televizorius. Pro mansardos langus įkypai krito blausi šviesa, o per tabako ir kanapių dūmus Štyrius vos įžiūrėjo patalpos gilumoje esantį ištaigingą rašomąjį stalą, už jo tarsi soste odiniame krėsle sėdinčią žmogystą, susikėlusią kojas ant stalo ir dar vieną moterišką figūrą. Ant galinės sienos baikeriui pasirodė esant nupieštą „Žydrųjų erelių MC“ logotipą. Štyrius neskubėdamas žengė kelis žingsnius į priekį. Dabar jau aiškiai matė.

Krėsle su vienomis trumpikėmis ir odine striuke sėdėjo „Žydrųjų erelių MC“ viceprezidentas Deivis, kurį dėl stebėtino panašumo į David‘ą Hasselhoff‘ą kai kas vadino Davidoffu. Štyrius suprato sukliudęs Davidoffo pedikiūro procedūrai. Deivio panosė buvo balta nuo ką tik sutraukto kokaino „takelio“, o basos kojos užkeltos ant stalo. Prie jų su kampiniu šlifuokliu (liaudyje vadinamu „bulgarke“) nuoširdžiai triūsė įspūdingų formų Olialia putytė Natasha. Davidoffo didžiulės iš nuostabos išplėstos akys spoksojo į Štyrių aiškiai negalėdamos (o galbūt nenorėdamos…) patikėti tuo, ką mato.

Rodyk draugams

Fotorobotai į pagalbą D. Kedžio ieškotojams!

2010-01-27 parašė Blasfemuellytė

Kadangi delfis nesenai papostino atsinaujinusio D. Kedžio pasikeitimus, aš, kaip ir daugelis kūrybingų lietuvių, jaučiu pilietinę pareigą prisidėti. Iš anksto atsiprašau kad šis įrašas (beveik) nieko neturi su MC Žydraisiais Ereliais, kurių tęsinio jūs taip nekantriai laukiate.

Tikėtina, jog D.K. gali slėptis mažiau civilizuotose šalyse, ar vesti jas į kovą.

Konkurentų, MCC Besišypsantieji Maitvanagiai gauja, kurioje gali būti D. K.

Visai tikėtina, kad D. K. bandys apsimesti mūsų mažųjų mėgstamu personažu.

Pastebėję šį asmenį praneškite kam reikia.

Rodyk draugams

Štyrius vėl mieste

2010-01-17 parašė Blasfemuellytė

Tuo metu vos už kelių metro stotelių nuo Kauno savivaldybės dangoraižio, senajame Lietuvos banko pastate, stovinčiame K. Donelaičio ir Maironio gatvių kampe, akis nuo kompiuterio monitoriaus pakėlė jauna mergina, vardu Birutė. Banko direktoriaus sekretorės dėmesį nuo forumo one.lt anketoje tikrinimo atitraukė žemas riaumojantis motociklo garsas, artėjantis lyg visa griaunanti kalnų griūtis Birštono slidinėjimo trasoje pradedantiesiems. Birutė staiga pašoko tarsi pantera, netyčia išversdama šefui paruoštą kavą, kurią jam visuomet virdavo po judviejų rytinio lytinio akto. Nors išbėgusi kava skaudžiai nuplikė jos ilgas grakščias kojas, tačiau smalsumas buvo stipresnis. Mergina visu kūnu prigludo prie lango, krūtų speneliais ir nosimi įsiremdama į stiklą.

K. Donelaičio gatve riaumojo sidabrinės spalvos Harley Davidson V-Rod, kurio vairą (su ilgais kutosais iš rankenėlių) tvirtai laikė raumeningos vyriškos rankos, ant kurių esančių mėlynų rašalinių tatuiruočių nedengė joks drabužis. Ant daug šilto ir šalto mačiusios odinės juodos liemenės nugaros puikavosi šiurpus piešinys – dalgį laikantis erelio skeletas, o virš jo - užrašas, kurio dėl vibracijos ir beprotiško greičio Birutė neįskaitė.

Ties Karo muziejaus sodelyje degančia Amžinąja ugnimi vairuotojas sulėtino greitį, tarsi atiduodamas pagarbą linktelėjo galva aukuro pusėn ir Birutei pasirodė, jog ant ilgų baikerio blakstienų sužibo ašara.

Tačiau jau po akimirkos motociklo raitelis staigiu judesiu suktelėjo akceleratoriaus rankeną, priversdamas savo plieninį žirgą nubrėžti ant asfalto juodą svylančios gumos žymę. Ties S. Daukanto g. harlėjus iškelė „vienkę“, o kai kurios stotelėje troleibuso laukusios nepilnametės nuo žemę drebinančios duslintuvų vibracijos ir tokio įspūdingo reginio patyrė pirmąjį gyvenime orgazmą.

Tik vėl palietus priekiniam ratui asfaltą, sidabrinis V-Rod čiuožtelėjo stabdydamas ir, ties VDU, staigiai pasuko į dešinę. Birutė per langą daugiau jo nebegalėjo matyti, tačiau viduje nujautė, kad baikeris sustojo prie „Forto“.

„Fortu“ kauniečiai iš įpročio vadino kadaise itin populiarų airišką pub‘ą, veikusį caro laikų raudonų plytų trijų aukštų pastate, architektūra išties primenančiame Kauno tvirtovės statinius. Ne sykį bankrutavęs ir po finansinių „maklių“ ėjęs iš rankų į rankas, „Fortas“ kaip feniksas vėl atgimdavo, kad toliau skiepytų roko muziką ir vakarietišką barų kultūrą Kaune. Iki eilinio kito bankroto.

Kiekviename iš trijų pub‘o aukštų buvo po barą: antrajame aukšte dar stovėjo ir scena, kur savaitgaliais koncertuodavo įvairios roko grupės. Vyresni žmonės, supdami ant kelių anūkus, pasakojo, jog bene 1997 metais čia grojo Cannibal Corpse ir Dark Funeral. Taip pat legendos bylojo apie pastato rūsyje esančias pobūvių sales, neprieinamas paprastiems mirtingiesiems, kuriose vykdavo mafijos orgijos, o gal okultistiniai iliuminatų ritualai. Dar kiti tikino „Forto“ mansardoje buvus prabangų mafijos boso kabinetą, į kurį patekti galėjo tik keletas išrinktųjų. Didelės paslaptys gaubė šį pastatą.

Sidabrinio V-Rod vairuotojas užgesino variklį. Vis dar sėdėdamas ant motociklo, jis iš lėto kilstelėjo tamsius akinius ir pirštais nustūmė juos link viršugalvio, atmesdamas atgal šviesius plaukus, netvarkingai krentančius ant pečių. Vyras pažvelgė į užrašą ant sienos. Ten, kur kadaise buvo „Forto“ iškaba, dabar didelės raidės skelbė: „MC Žydrieji Ereliai clubhouse“. Harlėjaus savininko atšiaurų veidą, neskustą kelias dienas, akimirkai sušvelnino vos regima šypsena.

Klubhauzo durys buvo atviros. Nenuostabu, nes šiltas gaivus pavasario oras prašyte prašėsi įsileidžiamas į kiekvieną senųjų Kauno pastatų kertelę. Miestiečiai atidarė savų namų langus ir godžiai traukė į plaučius ką tik pasibaigusio lietaus gaivą.

Pirmajame aukšte buvo tuščia. Iš televizoriaus kolonėlių sklido meksikietiškos muilo operos aistros, o jas abejingai iš už baro stebėjo mieguista barmenė Virginija. Tarpduryje išvydusi pirmąjį dienos lankytoją ji susinepatoginusi stvėrė televizoriaus distancinio valdymo pultelį ir perjungė kanalą. MTV eteryje tuo metu kaip tik sukosi švelnus pavasariškas Immortal klipas „Blashyrk (Mighty ravendark)“. Barmenė suspigo iš džiaugsmo ir ėmė energingai visu kūnu judėti į ritmą ir ploti rankomis.

- Atleiskite, niekaip nesusilaikau išgirdusi šią mano senelių laikų muziką. Ji tiesiog kviečia šokti! mergina puolė atsiprašinėti lankytojo. – Ko pageidautumėte užsisakyti? Šiandien mūsų dienos patiekalas – meksikietiški barščiai su jūros gėrybėmis, keptomis briedžio lūpomis ir tikrais meksikiečiais… – išpoškino greitakalbe.

Tačiau nebylus vyriškio žvilgsnis merginą nutildė. Ji įdėmiau pažvelgė į jo veidą ir pamatė didžiulį įstrižą randą, prasidedantį kaktoje, besidriekiantį per skruostą ir užsibaigiantį ant kaklo. Randas kažkaip šiurpiai derėjo prie ties nepažįstamojo juosmeniu dėkle kabančio didelio kovinio peilio. Stojo nejauki tyla.

Ją pertraukė žemas, prikimęs baikerio balsas.

- Kuo tu vardu, mergyt?

- Virginija Kepalaitė. – staiga atkutusi bei su juntamu pasididžiavimu balse tarė barmenė ir jau  žiojosi klausti keistojo kliento vardo, tačiau tą akimirką pro murziną baro langą prasiskverbė saulės spindulys, nušviesdamas iki tol šešėlyje stovėjusį vyriškį, ir Virginija apstulbusi nuščiūvo.

Ant baikerio liemenės priekio ji aiškiai perskaitė: Štyrius. MC Žydrieji ereliai prezidentas.

Rodyk draugams

Perversmas Kaune! (I)

2010-01-07 parašė Blasfemuellytė

Le Rojus, kartu su į parankę įsikibusia, tartum šermuonėlis į paskutinį sezono apelsiną, Leilani įžengė į savivaldybę. Akivaizdžiai akromegalija sergantis apsauginis maloniai nusišypsojo Le Rojui, vertindamas jo prabangią aprangą.

- Prašom praeiti - tarė jis, tačiau tada atkreipė dėmėsį į garsiąją Rokiškio manekenę. - Ak, juk jūs esate Leilani Frost, širdžių užkariautoja, elito pažiba, garsiausia šiuolaikinių transporto priemonių kolekcionierė! Ar gali niekingas jūsų gerbėjas paprašyti autografo?!

Leilani kiek sutriko, tačiau kadangi jos autografų po didžiųjų Babtų ir Pakruojo supermodelių pasirodymų, kurių metu ji pristatinėdavo “Petruškevičiaus ir pusbrolio” kolekciją, gauti susirinkavo gausus poros kolūkiečių būrys - visgi tai nebuvo labai netikėta.

- O, žinoma, - sučiulbėjo ji, lyg lakštingala, suradusi gerą gabalą dvėselienos.

Apsauginis droviai nusiėmė kelnes ir paspjaudęs padavė Leilani cheminį pieštuką.

- Man ant kairės blauzdos prašom. Paspauskit stipriau jei nerašo.

Leilani, džiūgaudama kad jos gerbėjų yra net ir savivaldybėje, greit suraitė savo parašą: “Lej Frst, gereusem savo gerbiejuj, 30y30, neljudjek forjumjook!”. Tada apsidairė ir pamatė, kad Le Rojaus šalia nebėra.

- Ech, - atsiduso ji - ir prasisegė odinę striukę, pasijutusi kiek per šiltai nuo dėmesio. - Kurgi nuėjo mano brangiausiasis?

Apsauginis nieko neatsakė, tik sposojo į jos striukę (beveik), iš jo rankos iškrito cheminis pieštukas. Leilani žvilgtelėjo žemyn ir staiga prisiminė, kad striukę ji buvo (kaip visad, kai važiuodavo motociklu) užsidėjusi ant liemenėlės. Tik šį kartą ji pamiršo ir liemenėlę. Ji staiga užsisegė striukę vėl ir tada išgirdo šūvį, kažkur kitame aukšte.

***

Tuo metu Le Rojus, skimbčiodamas kaubojiškais pentinais, kopė laiptais į viršų, palikęs Leilani su gerbėju. Šūvį jis išgirdo pusiaukelėje, bet nenustebo, nes paprastai penktadieniais savivaldybė dirbdavo nuo 10:00 iki 10.05, tada iššaudavo šampaną. Tačiau liftas buvo sugedęs. Telefono ir interneto kabeliai, kurie ėjo per sieną, ties ženklu “Interneto ir telefono kabeliai. NEKIRPTI!”, buvo nukirpti. Jis pasižiūrėjo į savo brangų telefoną, inkrustuotą svarovskiais, kelių dienų armadilų fetusais ir juodaja ikra ir pamatė kad nėra ryšio. Jį persmelkė bloga nuojauta. Staiga durys prieš jį atsidarė, ir prieš jį išpuolė sekretorė. Žvilgtelėjo i jį ir apalpo, tarusi “Ak, Le Rojau!”. Šis beveik suspėjo ją pagauti tada, patogiau paguldė merginą ant grindų. Tai nebuvo pirmas kartas kaip moteris nualpdavo jį pamačius. Kartais tai šiek tiek trukdydavo pokalbiui.

Pagaliau jis pasiekė mero kabinetą.

- Sveikas, bebenčiuk! Ką manai apie.. - jis staiga nutilo, supratęs kad soste, kuriame paprastai sėdėdavo meras, laikydamas skeptrą ir smilkalus, šį kartą sėdėjo visai kitas asmuo. Kažkas pažįstamas, kuris kartais sapnuodavosi Le Rojui erotiniuose košmaruose.

Tai buvo Dykes. Ji, kaip visada dėvėjo savo violetinę palaidinę, prabangius batus ir prie šono karojo krokodilo odos rankinukas, pagal paskutinį mados šauskmą - su tabaluojančiomis krokodilo letenomis. Rankoje vis dar rūko “Bereta”.

- Tu, - sušuko Le Rojus, - Aš žinau kas tu esi ir ko sieki!

- Ar tikrai? - savo įprastu žemu, kiek prikimusiu balsu paklause Dykes. - Jei žinai, tada turi tik tris pasirinkimus. Arba tu už mane arba prieš. Daugiau variantų nėra, nė pats Deivydas Haselis-hofas tau nepadės.

Ji nukreipė Beretos vamzdį į Le Rojų. O kita ranką perbraukė per savo veidą, nuvalydama makiažą ir nusiimdama peruką. Dabar į baikerį žiūrėjo dailiai nuaugęs vyras, pačiame jėgų žydėjime, dėvintis garsujį Violetinį Megztuką.

- Tai kaip gi bus Le Rojau? - pašaipiai dar kartą paklausė Krąsius Dedys.

Rodyk draugams

Le Rojus Kapuletis atvyksta

2010-01-04 parašė Blasfemuellytė

Motociklas garsiai urgzdamas, tarytum nesutramdomas Bengalijos tigras lipantis į žydintį kaštonų medį, sustojo. Nepriekaištingos išvaizdos jaunuolis, kuris sėdėjo už itin brangaus “Harley-Davidson” vairo, atsidarė sidabrinio “Shoei” šalmo antveidį. Neskubėdamas, nedarydamas nei vieno nereikalingo judesio, jis nusiėmė savo prabangų šalmą, kaniuojantį tiek pat kiek kas antras “Opel” markės automobilis. Melancholiškas, erzinantis lietus nustojo merkęs senamiesčio grindinį. Nuo galinės sėdynės nulipo jo keleivė, garsiausia Kauno manekenė, Leilani Frost, ka tik grįžusi iš Rokiškio ir išsiskyrusi su savo vaikinu, Korniu Hestingsu (su kuriuo ji vis dar paslapčia draugavo).

Vairuotojas perbraukė pirštais per savo juodus, tarsi varnas, plaukus, storai suteptus “L’Oréal Paris” žele ir bedė ugningą žvilgsnį į ją, žinodamas, kad ji neatlaikys tų ugnelių jo akyse. Galbūt ji ir būtų atsilaikiusi, tačiau kerintis “Antonio Banderas For Men Only” kvepalų aromatas ją galutinai užbūrė.

- Yeah, Le Rojau - iš visos krūrinės atsiduso Leilani. - Tu tarsi indėnų princas ant obuolmušio ilgakarčio žirgo… Nežinau, turėtum būti Trakų pilis, o ne moteris, kad atsilaikytum prieš tave.

Le Rojus susimąstė. Kiek gi kartų jis nugalėdavo? Beveik visada, tebuvo tik vienas žmogus kuris, Le Rojui pasakė “ne”. Tai buvo miesto tarybos narė Dykes. Kažkas jį lyg traukė prie tos moters, nepaisant jos gan vyriškos figūros ir aukšto ūgio. Ji buvo nepaprastai paslaptinga, tartum majų kalendorius eiliniam Bolivijos valstiečiui…

- Brangusis! Heyyyy! - Iš prisiminų jį ištempė švelnus Leilani balsas, kuris slydo tarsi šilko sarafanas per suši lazdelių rinkinį. - Neverskime mero laukti, okey?

- Taip, Lei, neverskime, juk mes irgi turime daug darbų, kažin kada kitą galėsime susitikti su juo.

- Hey, ar esi tikras kad jis sutiks? - sučiauškėjo Leilani, tartum iš narvelio paleista raudongurklė liepsnelė. - Juk tai gan rizikingas pasiūlymas, yeah!

Virš galvų praskrido naikintuvas, persekiodamas eilinį rusų šnipą, ar tiesiog ruošdamasis Lietuvos Sąjungos metinėms paminėti.

Le Rojus pasisuko į savivaldybės rūmų langus - jam pasirodė, kad mero kabineto užuolaida pajudėjo. Kažkas, dėvintis violetinės spalvos drapanas stovėjo už jos. Aštrios, lyg jūrų sakalo-keleivio akys judesį pastebėjo. Dykes? Meras? “Jis dar delsia” - pagalvojo Le Rojus. - “Bet juk jis man skolingas, jei ne aš, Europos Sąjunga nebūtų suteikusi Kaunui taip reikalingo finansavimo, kurio dėka dabar apačioje Laisvės Alėjos kursuoja greitaeigis metro, siekdamas ne tik Babtus ir Žiežmarius, be ir tolimesnius Kauno priemiesčius - Marijampolę, Kėdainius.”

Šalia sucypė padangos, tamsiai žalias itin brangus “Ferrari Murcielago” sustojo šalia. Tamsintas stiklas neleido įžiūrėti kas sėdi viduje.

Jausdamas į mentes įsmeigtą žvilgsnį iš itin brangaus Ferrari, Le Rojus žengė ant šaligatvio ir Leilani įsikibo jam įranką, tartum kregždė į kankorėžį.

- Come on, eime tik greičiau - meiliai skubino ji, tartum vienakojis jūreivis mažą beždžionėlę. - OMG, du mėnesiai draugystės yra didelė šventė ar ne? Meras turi ten dalyvauti.

- Taip, mano brangioji Lei, taip. - Atsakė jai Le Rojus, tačiau jo mintys sklandė toli, jis vėl pagalvojo apie Dykes, jos darbinį violetinės spalvos, tačiau tikro leopardo kailio kostiumėlį, krokodilo odos rankinuką, plaukus, kuriuos laikė dramblio kaulo segtukas.

Ir Le Rojus suprato, ką turi padaryti.

Rodyk draugams